Dviračių takai - TAU Projektai

Dviračių takų

Specialusis planas

 

1999-2008 m., Klaipėda
1997-1998 metais tuometinis dviratininkų bendrijos pirmininkas Saulius Ružinskas kėlė klausimus apie dviratininkų problemas, dviračių takų mieste stoką, žėrė skaičius kiek dviratininkų suluošinama avarijose, žūva gatvėse, kiek klaipėdiečių turi dviračių, kaip negali jais saugiai naudotis ir t.t. Uždavė aibe klausimų:
– Ką daryti?
– Nuo ko pradėti?
– Kodėl taip (ne) vyksta?

 

Paprasčiausias sutapimas – tuo metu dirbome miesto savivaldybei (užsakovas) ne vieną projektą, tad savivaldybės pastate įvairiose posėdžiuose, pasitarimuose būdavau labai dažnai. Viename iš jų ir išgirdau tas Sauliaus bėdas. Pasiūliau susitikti, aptarti. Susitikome.
Labai nustebau, kai sužinojau, kad mieste dviračių yra panašiai tiek pat kiek ir gyventojų. Juokais pagalvojau, kad tai fantastiška rinkiminė programa politikams. Tačiau kažkaip dar nei vienam neatėjo mintis tuo pasinaudoti
Pradėjau galvoti, dėlioti mintis :
– Kaip sukurti ilgalaikę gyvybingą sistemą?
– Kaip integruoti ją į miesto gyvenimą?
– Kaip Å¡ią sistemą integruoti į visą projektavimo procesą mieste?
Tada ir kilo mintis sukurti dviračių takų iÅ¡vystymo mieste Specialųjį planą. Daugelis to meto politikų, valdininkų Å¡aipėsi, juokėsi iÅ¡ tokių užmačių – kliedesiai, nesąmonės, kam to reikia? kas čia važiuos? Man buvo labai keista, bet tuometinis miesto meras Eugenijus Gentvilas taip pat neslėpė tokių abejonių.
Vienintelis, kuris mus palaikė tai miesto vyriausias architektas Almantas Mureika. Taigi su jo pagalba, po truputi, mažais žingsneliais, sunkiai, bet pavyko įtikinti miesto savivaldybę, kad tokio dokumento reikia. Tada ir prasidėjo sistemingo organizmo koncepcijos, šios idėjos realizacijos pirmieji žingniai:
1. žingsnis – sukurti, parengti dviračių takų infrastruktÅ«ros iÅ¡vystymo Specialųjį Planą.
2. žingsnis – Specialųjį Planą integruoti į miesto Bendrajį Planą.
3. žingsnis – Specialiojo Plano sprendinius integruoti į visą projektavimo procesą projektuojant pastatus, teritorijas.
Na ir galu gale, maždaug 1998-1999 metais savivaldybė užsakė parengti Klaipėdos miesto dviračių transporto infrastruktūros išvystymo specialųjį planą. Parengėme ir 2000 m kovo mėn. 30 dieną jį miesto taryba sprendimu nr. 55 patvirtino.
Šiandien (po 15-os metų) tai jau visiems savaime suprantama ir nekvestionuojama. Šis tinklas kuriasi, tobulėja, vystosi. Šiame procese dalyvauja bemaž visi Klaipėdoje projektuojantys architektai. Padarėme ir mes ne vieną dešimtį kilometrų dviračių takų techninių projektų – takas į Girulius, magistralinis per pietinius gyvenamuosius rajonus, takas palei Dangės upę iki Tauralaukio, bet tai jau daugiau techninis rutininis darbas su neblogu potencialu ateičiai.
Nemažai sprendinių dar formalūs ir neveikia, bet matomai tai tik laiko klausimas. Teko girdėti, kad Aplinkos ministerija kuria teisės aktų pakeitimus

„Dviračių salos“

 

Koncepcija 2015 m., Klaipėda
Bendruomenė jau suprato ir patikėjo šios koncepcijos prasmingumu. Šiandien jau atsiranda pasiūlymų šalia dviračių takų kurti viešąsias erdves, menus ar daryti net ištisus dviratininkų parkus. Tikiu, kad ateityje, dviračių takai įgaus vis daugiau funkcijų ir naujų formų. Dviračių takų tinklas tobulės  tol, kol vystysis pats miestas.
Praėjus penkiolikai metų vėl siÅ«lėme miestui koncepciją  – „Dviračių salos“ kurio moto: judėk, sportuok, keliauk, pažink, atrask, mėgaukis, kurk, bendrauk, įtrauk kitus, mylėk savo miestą, didžiuokis.
Kaip ir pats miestas, taip dviračių takų tinklas mieste vystosi. Tai nuolatinis procesas. Šiandien deklaruojama pagrindinė takų paskirtis – patogiai, saugiai nuvykti iš taško A į tašką B ir atgal. Manome, kad jau dabar galime išdrįsti norėti daugiau.
Å ia koncepcija siÅ«loma į dviračių takus pažvelgti naujai. SiÅ«loma sukurti papildomą emocinį, psichologinį, edukacinį krÅ«vį utilitariai dviračių takų funkcijai. Prie rekreacinių dviračių takų galėtų atsirasti teminės stotelės – poilsio, sporto, edukacinės „salos“. Å iose stotelėse, priklausomai nuo vietos, galėtų bÅ«ti pateikta informacija apie vietovę, jos istoriją, atstumą iki svarbių miesto objektų. Å ias stoteles – „salas“ siÅ«lome spręsti vieningai – įvedant sistemą, sukuriant scenarijus, „salų“ tipus pagal temas: baltų kultÅ«ra, pagonybė, miesto istorija, kultÅ«ra, menas, sportas, laisvalaikis, miesto žymÅ«s žmonės, individualios bei kolektyvinės iniciatyvos. Vienoje „saloje“ galėtų bÅ«ti naudojamos kelios temos taip papildydamos viena kitą. Tuomet judantis (pėsčias, dviračiu) žmogus (vietinis ar turistas) tokiu taku papildomai gautų informaciją apie miesto istoriją, tradicijas, kultÅ«rą, edukaciją. Å iuo bÅ«dų Klaipėdos bendruomenės nariai tobulėtų, labiau pažintų savo miestą, savo gyvenamąją aplinką. BÅ«tų ugdomas miestelėnų mentalitetas, patriotiÅ¡kumas.
Ir svarbiausia – sukurti sistemą, pastoviai veikianti gyvą „organizmą“ (pvz. vardinis ženklas, suoliukas, medis, vardinė sala ir t.t.), kad miesto gyventojai, bendruomenės, įmonės – galėtų dalyvauti Å¡iame procese, patys jį kurtų, vystytų ir tobulintų – taip ugdytųsi patriotizmo dvasia miestiečiui ir gal tada miestiečių leksikoje atsiras kasdieninė sąvoka „čia mano miestas!“.
Na bet gal nemokėjome aiÅ¡kiau artikuliuoti apie ką mes čia kalbame, gal dabar politikams kiti prioritetai, o gal nepasiÅ«lėme tam kam reikia – nežinia, tačiau Å¡iai koncepcijai jokio susidomėjimo nesulaukėme.

 

Viskam savas laikas.