Pajūrio takas - TAU Projektai
Pajuris_foto1_2200
lozungai5_2200
lozungai6_2200
lozungai4_2200
lozungai2_2200
lozungai1_2200
lozungai3_2200

Pajūrio takas

 

Šios koncepcijos tikslas išprovokuoti, versti permąstyti, keisti požiūrį ir gyventi kitaip.

 

Klaipėdą sunku įsivaizduoti be paplÅ«dymių. Per paskutinius du deÅ¡imtmečius, siekiant pagerinti miesto bendruomenės rekreacinių teritorijų – paplÅ«dimių kokybę, Klaipėdos miesto savivaldybė rengė visą eilę programų, projektų, konkursų. Deja apčiuopiamų rezultatų nėra iki Å¡iol. Nėra ir niekaip nepavyksta sukurti ilgalaikės kokybiÅ¡kos poilsinės infrastruktÅ«ros. Pagrindinė priežastis – sezoniÅ¡kumas. Ä®vairiausi gamtosauginiai apribojimai draudžia daryti ilgalaikes investicijas, o politikų sezoniÅ¡kumo (4 metai) trumparegiÅ¡kumas sukuria prielaidas – verslui neapsimoka. O, kad verslui apsimokėtų – prasminga, kol nevėlu, panaudojus Europinius fondus sukurti „žalią“ inžinerinę infrastruktÅ«rą ir verslui nemokamai pasiÅ«lyti žemę ir vieningą užstatymo struktÅ«ros modelį. Už tai verslas įsipareigotų pastatyti ir teikti paslaugas visus metus (ne tik sezono metu). Tokia problema, kaip gamtosaugininkų požiÅ«ris – tai tik politinės valios stoka ir nekompetencija.
Visoje pajūrio atkarpoje nuo 1-os Melnragės iki Girulių siūloma įrengti pėsčiųjų-dviračių taką su vandens, nuotekų, elektros inžinerine infrastruktūra. Šalia šio tako išnuomoti (parduoti) verslui nedidelius rekreacinės paskirties tikslinius žemės sklypus (tako „salas“) – stacionariems, ilgalaikiams (gal surenkamiems) statiniams statyti. Taip būtų sukurtos prielaidos verslo ilgalaikėms investicijoms. Rezultatas – miesto bendruomenė turėtų prie jūros nuostabų sportinį – sveikatos taką – bėgiojimui, mankštai, pasivaikščiojimams, pasivažinėjimui dviračiu, pagaliau turėtume kur nuvažiuoti prie jūros atsigerti kavos, palydėti, sutikti saulės, pasikaitinti pirtelėse ir t.t. Tuo pačiu taip būtų išspręsta viešo maitinimo, WC, dušinių, daiktų saugyklų, paplūdimių įrangos, dviračių nuomos, paplūdimių valymo ir visa eilę kitų klausimų.
Kai rengėme II-os Melnaragės ir Girulių gyvenviečių detaliuosius planus prielaidas tam sukūrėme.
Taigi Å¡iandien rezultatas – kasmet mes vežame iÅ¡ vienos vietos į kitą Å¡imtus tÅ«kstančių tonų smėlio, už tai mokame krÅ«vas pinigų, o jÅ«ra visa tai nuplauna. Čia tai jau tikrai – „pinigai į balą“ . Vakarų europos specialistai mandagiai stebisi – „…na mes taip nedarome, nes mes ne tokie turtingi…“ Kasmet Baltijos jÅ«ros „šposų“ padariniams tvarkyti lėšų dar sukrapÅ¡tome, tačiau civilizuotai pliažų infrastruktÅ«rai nebėra. MÅ«sų prioritetas yra „nepakartojamas kraÅ¡tovaizdis“ – ypač vasarą su įvairiausiu Å¡lamÅ¡tu – plastikinėmis verslo, pramogų, palapinėmis.

 

Mes lietuviai ir mes unikalūs.
Ta pati Baltijos jūra, tik Danijos pakrantė. Jiems mūsų „smėlio maitinimo programos“ per brangios.