Romuva - TAU Projektai

„ROMUVA“

 

Gyvenamasis kvartalas, 34 ha,
Klaipėda 2004-2008 m.
Ä®pusėjus „Dvaro slėnio“ kvartalo statybos darbams, maždaug 2004 metų gale pradėjome rengti buvusio tarybinio Å«kio, Å¡iltnamių kombinato 34 ha. teritorijos detalųjį planą – oficialus adresas Klaipėdos g. 3, Klaipėdoje. Tai lyg ir tęstinis darbas Tauralaukyje. Darbas nebevyko tuščioje vietoje – didžioji dalis minčių, įdėjų jau buvo subrandintos Å¡ios teritorijos I-ąjame projektavimo etape (Dvaro slėnio kvartalas). Tačiau dabar jau turėjome daugiau istorinių duomenų, mintys buvo labiau ir aiÅ¡kiau artikuliuotos.
2004 m. fotofiksacija
 Koncepcijos paieškos

 

Ne vienas su manim dirbantis jaunasis kolega – architektas bandė „minkyti“ Å¡ią teritoriją. Norėjo surasti „raktą“ ir  „atrakinti“ Å¡ią „užrÅ«dijusią spyną“ – pagrįsti koncepciją, tačiau nepavykdavo. Kelis kartus darėme tokius vidinius įmonės urbanistinius architektÅ«rinius konkursėlius, bet rezultato nebuvo. Tuo metu kartu dirbo jauna architektė JÅ«ratė PoteliÅ«naitė. Laikas spaudė ir pats gyvenimas sustatė viską į vietas. JÅ«ratė užbaigė kažkokį eilinį darbelį, reikėjo imtis naujo, todėl jai ir pasiÅ«liau – pabandyk. Pripasakojau visokių istorijų, pavyzdžių, galimybių, norų papaiÅ¡iau keleta schemų, eskizų ir porai savaičių palikau ramybėje. Neramu ir smalsu buvo, vis užmesdavau akį į kompą praeidamas.
Ir ką, po poros savaičių sėdom žiÅ«rėti – yra. Å iek tiek patampėm, pastumdėm, patikslinom ir pradžia buvo. BÅ«simo kvartalo įdėjos moto – istorinė atmintis – baltų, pagonybės kultÅ«ra. Tai taip vadinamo „legendinio“ projektavimo metodas.
Tilto likučiai Dangės upėje – išlikusios ąžuolinės tilto atramos sutvirtintos akmenimis.
Pagonybės laikų „aukso takas“

 

Å i schemutė su raudonu punktyru, raÅ¡ytiniuose Å¡altiniuose užfiksuotos kelios istorijos apie tiltą, karčiamą, „aukso taką“, pirmąją raÅ¡tu užfiksuotą žmogžudystę ir atrakino mums akis į neiÅ¡semiamus kÅ«rybinius klodus. Taip jau susiklostė, kad Å¡alia istorinio pagonių tako didžiąją dalį gyvenimo pragyvenau pats. Å ias vietas puikiai pažinojau – laukiniai žvėrys, gyvÅ«nai, paukščiai, seni medžiai, akmenys, tilto likučiai taip ir bylojo – taip čia tikrai ta vieta.
Istorinius duomenis architektai naudoja projektuodami senamiesčio teritorijose ar dirbdami su kultūros vertybėmis, tačiau dažniausia tai būna XVIIIa. – XIXa. duomenys ir to laikotarpio palikimas. Kad būtų atsigręžiama į pagonybės, baltų kultūros laikus ir dar pradedant rengti teritorijų planavimo dokumentus, neteko girdėti.  Atsigręžti į praeiti, ieškoti savo šaknų, nuolat sau kelti vaikų kasdien kartojamą klausimą kodėl ir patiems bandyti atsakyti architektūrinės išraiškos priemonėmis – tai ir buvo raktas „surūdijusiai“ spynai arba būsimo kvartalo koncepcijai. Visa kita šiais moderniais google laikais tik technikos, kantrybės bei laiko klausimas.

ISTORINĖ APŽVALGA

Naujo kvartalo vardas, gatvių pavadinimai

 

Planuojama teritorija ir jos apylinkės turtinga savo istoriniu, mitologiniu, gamtiniu palikimu. Atsižvelgiant į tai, planuojamam gyvenamajam kvartalui siūloma suteikti vardą „Romuva“.
Romuvos šventykla Prūsijoje
Romuva arba ramovė – senoji mūsų (baltų) šventykla (apvali aikštelė supama ąžuolų). Pats žodis Romuva, reiškiantis ramumą, santaiką, sutarimą, švelnumą, grožį, atspindi siektą tikslą sukurti aukštos urbanistinės – architektūrinės kokybės kvartalą gamtoje, atokiau nuo miesto centro triukšmo. Naujoms gatvėms siūloma suteikti pagonių dievų vardus:
  • ŽEMYNOS GATVĖ
  • UPYNOS  GATVĖ
  • MEDEINOS GATVĖ
  • GABIJOS GATVĖ
  • AUSTĖJOS GATVĖ
  • LAUKPAČIO GATVĖ

 

Įrengus gatves ir inžinerinę infrastruktūrą apželdinimas kiekvienai gatvei, medžių rūšis parenkamos pagal gatvės (dievų globojamą, mylimą) pavadinimą.
Statant gyvenamuosius namus, įrengiant mažosios architektūros formas, detales kiekviena gatvė galėtų įgauti pavadinimą atspindinčių elementų, detalių, identifikuojančių ją kaip savitą miesto struktūrinį elementą. Pvz. Medeinos g. dominuoja mediniai karkasiniai namai ar medinės detalės. Gabijos g. vyrauja žaismingos dinamiškos formos, šiltos, aiškios ryškios spalvos. Upynos g. namai įgautų plastiškas, atspindinčius aplinką fasadus, detales.
Senasis kelias padiktavo bÅ«simo kvartalo pavadinimą, gatvių tinklą, formą, struktÅ«rą ir galiausiai pačių gatvių vardus. Pėsčiųjų takai tai apjungė, suriÅ¡o. Esamas gamtinis karkasas besiformuojančią struktÅ«rą papildė natÅ«raliu vandeniu (senai naudota alternatyva brangiems lietaus nuotekų tinklams – griovių, kanalų sistema – mikroklimatas, pramoga, bendruomeniÅ¡kumo ugdymas). Pradėjus gilintis į pagonių dievus pradėjo aiÅ¡kėti bÅ«simų pastatų formos, spalvos, mažosios architektÅ«ros detalės. Pasirinkimas begalinis ir unikalus. Deja daug kas užmirÅ¡ta ir nebenaudojama.
„Būsto karjera“

 

Pamažu gimė ir būsto karjeros tema (pastatų tipai) gyvenimo rato, tėviškės, šiltos namo širdies (rato, sukimosi apie ugnį, vandenį) koncepcijos.
Sodybinio užstatymo koncepcijos

 

Nuo akmens amžiaus žmogaus (šeimos, genties) gyvenimas visą dieną sukosi ratu apie vandenį ir ugnį. Amžiams bėgant, būstas vis įgydavo naujas formas, bet iš esmės per tūkstančius metų nelabai kas ir pakito.
Kieme gyvenimas taip pat sukosi ratu apie šulinį, lauko virtuvę. Na gal tik reikėjo daugiau pastatų (tvarto, daržinės, svirno), didesnio kiemo arkliui su tempiamu vežimu apsisukti.
Tradicinės Klaipėdos krašto sodybos schema.
Šiais laikais žmogui dalies pastatų nebereikia, bet kiemo erdvę galima formuoti panašiais principais. Kaimynų namai puikiausiai tam tarnautų (sukuriamas privatumas, saugumas). Be abejonės, paties pastato planinė funkcinė schema jau kelia atitinkamus reikalavimus (negali būti planuojami langai į kaimyno kiemą). Arklį, vežimą pakeitė automobilis –neatsiejamas gyvenimo kasdienybės elementas. Dažno dabartinio kiemo elementai – terasa, kepsninė.
Surinkus lietaus vandenį nuo stogų ir kietų dangų, turėtume kieme ir vandens. Jis natūraliai išgarinamas (neapkraunami miesto tinklai, taupomos statybos lėšos, kiemo mikroklimatas) naudojamas laistymui ar net buityje kaip techninis vanduo.
Susikaupusio vandens perteklius nuteka į bendrus kvartalo kanalus  kurie tuo pačiu yra tarsi barjeras (tvora) tarp kaimynų. Na, o žiemą čia galima palakstyti ir pačiūžomis.
Na ir pagaliau šių dienų technologijų pasiekimai vis dažniau atsiranda mūsų kasdienybėje – žemės, vėjo, saulės energija – pagonybės dievai mūsų nebegąsdina, jie mums pradeda padėti. Žmogaus santarvė ir ryšys su gamta stiprėja.
Detalusis planas

 

Filosofuoti dar buvo galima iki begalybės – kokie vartai, kokie šviestuvai, kokie namai, kokia jų apdaila ir t.t. Tačiau reikia „dėti ant stalo produkciją“. 2006 metais padarėme maketą ir sėdome prie detaliojo plano techninio darbo. Na pvz.: 200 sklypų, kiekvienas sklypas turi minimum 4-is kampus, vienas sklypo kampas (taškas) turi dvi x, y koordinates iš šešių skaičių – tai milžiniškas rankų ir akių darbas visus suvesti kompe į lenteles (padarysi kažkur klaidą – nesueis plotai).
Na, o po to, siekiant įveikti biurokratinius barjerus, vyko alinantis, sunkus ir kankinančiai ilgas (2 metai) rutininis techninis darbas bei įvairiausios savivaldybės „prievolės“ (viso Tauralaukio gyvenvietės statistiniai skaičiavimai su galimybių studija, Danės upės patvankos studija, sklypo paieška mokyklai ir jai detaliojo plano rengimas, Danės upės pakrančių teritorijų pritaikymo laisvalaikio ir sporto reikmėms detalusis planas, strateginis pasekmių vertinimas miesto urbanistikai, socialinei ir inžinerinei infrastruktūrai, teritorijos įsisavinimo etapų rengimas ir dar dievai žino kas ir kam ir  t.t.)
Detaliuoju planu suformuoti 200 sklypų, iš jų 169 sklypai mažaaukštei ir 5 sklypai daugiaaukštei gyvenamai statybai.
Pagaliau darbas buvo baigtas, visų derinančių institucijų (gal kokių 15-os) patikrintas ir suderintas. Išaušo lemtinga diena – 2008 metų liepos mėn 31 diena ir Klaipėdos miesto Taryba prabalsavo, kad pritaria šiam darbui. Detalaus plano projektas patvirtintas – darbas baigtas (mano galva didžiulės apimties niekam nereikalingas dokumentas). Na bet, reikia pailsėti ir gaivinti jau primirštas įdėjas bei pradėti projektuoti infrastruktūrą, pastatus.
Bet va tau ir devynios, pasirodo, kad už lango prasideda pasaulinė ekonominė krizė ir niekam nieko nebereikia. 2008-2016 m. įmonių bankrotai, turto dalybos, žemių sklypų skaidymai. Burbuliavo viskas kokius 7-8 metus. Tuose burbuluose nedaug kas ir „išgyveno“.
Na, o 2016-2017 m. pagaliau pirmieji atsigavimo ženklai – inžinerinių tinklų, kelių statyba.
Tačiau po krizės sunkiai atsigaunantys statybos procesai  (pastatų projektavimas) rodo, kad greičiausiai be jau įregistruotų gatvių pavadinimų (Austėjos, Žemynos, Gabijos ir t.t.) daugiau nieko ir nebus.
Ä® gyvenamosios aplinkos projektavimą žiÅ«rima labai primityviai. Ir duotu atveju dirba jau visai kiti jauni architektai su visai kitomis vertybėmis. Taikomi tipiniai projektai visai ne Å¡iai vietai. Bet pigiai, greitai ir su gražiais paveiksliukais (vizualizacijomis). Visuma, kas tas siekiamas galutinis rezultatas nelabai kas supranta. Valstybė, savivalda, bankai, draudimo bendrovės Å¡iuo klausimu neturi nuomonės, vieningo sutarimo ir koncepcijos, todėl natÅ«ralu, kad verslas sukasi pats kaip iÅ¡mano – greičiausiu ir paprasčiausiu keliu. Deklaracijos pavirto į modernias „vizulkes“ ir rezultate vėl viskas nuo pradžių – kiekvienas sklypo turėtojas lipdosi pagal savo supratimą gražiausią namelį, o mÅ«rininkas ar stalius duoda „labai naudingus“ patarimus ir „daro architektÅ«rą“. Gal taip ir turi bÅ«ti? Demokratija klęsti, gyvenimo ratas sukasi.
Istorinis kelias

 

„Pirmosios žinios apie kelią į Kretingą netiesiogiai pateikiamos, kai kretingiškiai gavę dovanų žemę ir Kretingos pilį, iš Kalavijuočių ordino, atsimetus nuo krikščionybės Lietuvos karaliui Mindaugui, sukilo ir buvo atjoję prie Klaipėdos pilies, žvangino ginklais prie jos vartų erzindami riterius. Žinoma, paskui sekė Ordino keršto žygis prieš Kretingą; pilis buvo paimta ir sunaikinta, pastatai sudeginti, įgula išžudyta, grobis pargabentas į Klaipėdą vežimais“ (J. Zembrickis, „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“, T.12002, p 44).

 

Svarbi ir 1390 m. Ordino sutartis su Žemaitija, kuri nurodė tris prekyvietes žemaičiams: Jurbarką, Ragainę ir Klaipėdą. Pirmosios ir seniausios muitinės, vedusios į Klaipėdą, kaip nurodo istorikai buvo Palangoje ir Kretingoje. Todėl prekės į Prūsiją galėjo būti gabenamos tik per šias muitines. Kaip rašo Z. Ivinskis „Iš Klaipėdos per Kretingą ėjo ir kitas kelias Platelių link“. 1422 m. pasirašius Melno taikos sutartį atsirado realios galimybės prekybai ir mainams tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos bei Žemaitijos. Taika paskatino kelių plėtrą, tačiau ordinas 1481 m. siūlė senuosius kelius išlaikyti, nes prie jų buvo lengviau kontroliuoti prekes ir surinkti muitus. Naujų kelių statyba net buvo uždrausta. Taigi, istorinis kelias kažkada jungęs Klaipėdą su Eketės pilimi, tapo ir labai svarbiu prekybiniu keliu.
Pagonybė

 

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu.
Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms. Archeologų randamos įkapės labai daug pasako apie senovinę materialinę kultūrą. Aptinkama taip pat nemažai degintinių kapų.
Senovės lietuvių religija pagonybė formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas ir ekonominės gyvenimo sąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų derlių, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos gamtos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms. Moteriškosios dievybės, atsiradusios ir besiplėtodamos matriarchato laikais per ilgus tūkstantmečius, patriarchate neteko pagrindinės savo reikšmės, nes jas sparčiai keitė vyriškieji dievai. Tačiau senosios deivės, tarp jų ir laumės, savo archaiškus bruožus išlaikė mitinėje tautosakoje, ritualinėse apeigose ir liaudies mene.
Vydūnas (Vilhelmas Storosta), tautos žadintojas iš Mažosios Lietuvos, buvo vienas pirmųjų moderniųjų Lietuvos mąstytojų, supratusių, kad lietuvių tautai reikalingi lietuviški dievai.
Nuo paleolito laikų (apie 25 tūkst. pr.m.e.) lietuviai garbino savo dievus tūkstančius metų, ir per tą laiką požiūris į juos smarkiai keitėsi. Vieni dievai tapdavo populiaresni, kiti nugrimzdavo į užmarštį.
Šis procesas buvo dėsningas – ankstyvuoju laikotarpiu Lietuvoje buvo labiau gerbiamos deivės, o vėliau svarbiausiais tapo vyriškos giminės dievai. Greičiausiai tai buvo reakcija į gyvenimo būdo pasikeitimą – kol lietuviai ramiai ir taikiai sau gyveno ir svarbiausia buvo geras derlius, daugiau dėmesio buvo skiriama deivėms, kurios globoja namų židinį, žemdirbystę ir medžioklę.
Kai į Lietuvą pradėjo brautis krikščionys, ypač kai kruvinieji „šventieji“ (pavyzdžiui, Bernardas Klervietis) ir Romos popiežiai pradėjo skelbti kryžiaus žygius, ant lietuvių pagonių siundyti kraujo ir turto ištroškusius XII a. katalikus, svarbiausia tapo karinė sėkmė, ir daugiausia dėmesio pradėta skirti vyriškosios giminės – jėgos, kalvystės ir karo – dievams.
Apeiginis saulės stabas, XIX a.
Lietuvos nacionalinis muziejus
Žemyna – augalų vešėjimo ir žemės derlumo deivė. Žemės ir jos dievybių kultas pas mus, kaip ir kitose tautose, pradėjo formuotis žiloje senovėje, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių. Žemę jis ėmė garbinti todėl, kad ji davė jam maistą, vaisius. Ją laikė maitintoja, žmonių nešiotoja, motina, šventa. Žemė buvo tapatinama su moterimi, vaisingiausia iš visų motinų, kuri gimdanti augmeniją, žiedus, vaisius, javus, ir jos pagimdytais vaisiais minta visa gyvūnija. Žemės deivė Žemyna, arba Žemynėlė vėlyvojoje pagonybės stadijoje buvo įsivaizduojama kaip jauna moteris su ryškiais nėštumo požymiais. Jos vyras buvęs Perkūnas ir su pirmu pavasario griaustiniu ir lietumi atnešdavęs Žemynai sėklą. Kaip po lietaus žemė pasidaro sunki ir vaisinga, taip ir Žemyna apsunksta, tampa nėščia. Visi indoeuropiečiai griežtai draudė pavasario žemę trypti, mušti, reikalavo su žeme elgtis švelniai. Taip reikėdavo elgtis su Žemyna. Pavasarį, sutuoktuvių, gimdymo proga žmonės melsdavosi Žemynai, ją bučiuodavo, jai aukodavo. Žemynos kulto liekanų Lietuvoje būta iki XX a.
Laukpatis (Laukpatimas) lietuvių mitologijoje – lauko, pasėlių ir javų dievas, dirbamų laukų ir gyvulių globėjas. Jam meldžiamasi einant sėti ar arti. Jis sergsti laukus nuo nederliaus ir nelaimių (lietaus, kruÅ¡os). Saugojo pasėlius nuo ledų, kirminų ir kitokių negandų, rÅ«pinosi geru javų daigumu, augimu ir varpų branda, jų užderėjimu. Laukpatis raÅ¡ytiniuose Å¡altiniuose minimas retai, o tautosakoje neiÅ¡liko jo net pėdsakų. Kaplinės žemdirbystės laikotarpiu lietuviai garbino deivę Laukpačią. Patriarchato laikotarpiu Å¡i deivė buvo suvyriÅ¡kinta. Laukpatis – tapatinamas su Lauksargiu.
Austėja – bičių ir bitininkystės deivė, Å¡eimos gausintoja, iÅ¡tekančių ir nėščių moterų globėja. Spėjama, jog jai aukotos pievos. Austėja susijusi su Žemyna. Jos abi susijusios su derlingumu, vaisingumu, nuotakomis, Å¡eimos gausėjimu. Austėja yra Bubilo žmona.
Bubilas – bitininkystės dievas. Kai kurie mokslininkai spėja, jog jam aukotas medus (pirminiuose Å¡altiniuose minima, jog medus aukotas tiesiog dievui). Žmonės tikėjo, jog tai padeda bitėms geriau spiestis.
Medeina (Medeinas, Medeinė) – kitas medžioklės ir miÅ¡kų deivės (galbÅ«t dievo) eufemizmas. Medeiną dar XVI a. garbino valstiečiai. Medeina – lietuvių miÅ¡ko deivė, medžioklės globėja. Buvo tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų kaip vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas. Medeina (ŽvorÅ«na) – miÅ¡ko žvėrių valdovė ir globėja, medžioklės dievaitė.
Gabija – ugnies deivė, namų židinio globėja, kuriai kalbamos maldos, ji yra namų židinio, darnos, šeimos ir buities globėja, gyvenanti ugnyje, kartais tapatinama su ugnimi. Turi daug eufemistinių vardų.

 

„Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“.
Tu, Amžina Ugnie, būk maloni!
Tu išklausyk manęs nakties tamsoj.
Vydūnas
Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti.
Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.
Gabija – ugnies Deivė, dar įvardijima kaip Pelengabija, Matergabija ir pan., namų židinio globėja. SÅ«kurėlis arba Svastika – kryžma su užlenktais galais, tai iÅ¡plėtotas ugnies ženklas. V. Tumėnas mano, jog “baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, PerkÅ«nu, jo žmona Laima. Svastika – vienas iÅ¡ dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puoÅ¡iamos verpstės, jos tapomos ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raÅ¡tus. Margučių raÅ¡tuose svastikos aptinkamos kaip stambÅ«s, savarankiÅ¡ki, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio Å¡onuose, taip pat deriniuose su kitais statiÅ¡kais bei dinamiÅ¡kais ženklais. Svastikos dinamiÅ¡kumą vaizdingai nusako liaudiÅ¡kas jos pavadinimas “sÅ«kurėlis”.