Rumpiškė - TAU Projektai

„Rumpiškė“

 

Blokuotas 7 sekcijų gyvenamasis namas
1989-1995 m., Klaipėda
Idėjos autoriai:
architektai: Romas Gailius, Edmundas Andrijauskas
Projekto autoriai:
architektai: Algis Sviderskas, Romas Gailius.

 

KÅ«rybinio / Verslo projekto apimtis:
vadovas architektas: Romas Gailius
  • sugeneruoti ir iÅ¡gryninti idėją
  • surasti ir įsigyti sklypą
  • surasti finansavimą
  • parengti projektą
  • pastatyti objektą
  • realizuoti
Iniciatyva

 

Tuometinė Klaipėdos architektų sąjunga (berods tada vadovavo architektas Edmundas Benetis) gavo raštą-pasiūlymą iš miesto komjaunimo komiteto. Rašte buvo siūloma atvykti į miesto komjaunimo komitetą susitikti, padiskutuoti, aptarti miesto kūrybinio jaunimo bendradarbiavimo galimybių (perestroikos lozungai adresuoti į jaunimą). Tuo metu buvau trenkęs pareiškimą ant stalo ir išėjęs lauk iš miestų statybos projektavimo instituto taigi turėjau laisvo laiko. Apie tai visi kolegos žinojo – tai neturi ką veikti, tu ir eik pas tuos komjaunuolius. Nuėjau. Ten aš rusų kalba išklausiau kažkokių kliedesių apie bendradarbiavimą, draugystę visokių kitokių niekų, baigiant pagalvokite ir siūlykite. Visa esmė buvo tame, kad komunistų partija bijodama neprognozuojamų laisvos rinkos ar kapitalizmo pasekmių darė eksperimentą ir leido jaunimui kūrybiškai reikštis, bet tą daryti reikia per kontroliuojamus „savus“ komjaunimo komitetus. O, kad būtų dar aiškiau – tai prie komjaunimo komitetų buvo galima kurti taip vadinamus miesto kūrybinio jaunimo susivienijimus ir svarbiausia – ši visuomeninė organizacija galėjo banke turėti savo sąskaitą ir per ją vykdyti bet kokias ūkines veiklas ir finansines operacijas. Na bet apie tai aš suvokiau gerokai vėliau.
Komjaunuoliška žinia pasidalinau architektų sąjungos valdyboje, niekam tai nepasirodė įdomu-visi dirbo tuometiniuose rimtuose institutuose architektais, o čia kažkokie komjaunimai siūlo kažką daryti. Žodžiu jeigu nori, tai pats ir daryk tą kažką.
Ir dariau. Mintis buvo paprasta – norint bet ką pradėti daryti reikia turėti įdėją ir tam nors kažkokį pagrindą, susitarimą-sutartį. Per žiemą uoÅ¡vių palėpėje, su uoÅ¡vio raÅ¡omąja maÅ¡inėle susilipdžiau programą, planus ir projektavimo darbų sutarties, darbų priėmimo – perdavimo projektus ir nuneÅ¡iau komjaunuoliams – viskas gerai, tinka, dirbkite. Taip prasidėjo mano pažintis su verslu. Lakstydavau su savo raudonu zaporožiečiu (kupriuku) po miesto įmones, siÅ«lydavau visokias mano galva miestui reikalingas fix įdėjas. Viena iÅ¡ jų buvo „sutvarkyti“ dujų fabriką pritaikant jaunimo poreikiams. Po to buvo architektÅ«rinis konkursas ir t.t…. Na bet tokios „miesto tvarkymo“ fix įdėjos miesto įmonių vadovų nelabai domino, tačiau pradėjo sakyti, kad jiems patiems reikia architekto paslaugų (projektų) . Tada ieÅ¡kodavau kas juos padarys – siÅ«lydavau kolegoms architektams. Žodžiu kas norėjo ir netingėjo, atsirado galimybė „prisidurti“ prie valdiÅ¡kos algos. Kartais ir visai neblogai. Taigi po visų vadybininkavimo reikalų ir pats vakarodavau iki iÅ¡naktų prie įvairiausių darbelių. Buvau jau sukÅ«ręs Å¡eimą taigi reikėjo kažkaip ir pinigo Å¡eimai prasimanyti ir apie rytojų galvoti.
Tuo pačiu tai buvo laikas kai apie tokius žodžius kaip mobilus telefonas, google, elektroninis paštas ar feisbukas dar niekas nebuvo nei girdėjes nei sapnuose regėjęs. Kai kas ant stalo jau turėjo daiktą kuris vadinosi kompjuteriu. Tačiau ką su juo veikti ir kam jis reikalingas?- žaidimams žaisti.
Kaip ir kodėl kilo tokia įdėja

 

Kažkaip  savaime, po truputi baigėsi vadybininko etapas. Å ermukÅ¡nių  gatvėje 26 name nuomavausi patalpėles, jau buvo įkurta projektavimo įmonėlė ir su kolega architektu Algiu Svidersku dirbome. Tai buvo maždaug 1988 metai. Darbų buvo nelabai daug, o projektavimo institutai aplamai „merdėjo“ Tai ką daryti – skolindavausi pinigus, nupirkdavome sklypą, suprojektuodavome gyvenamą namelį ir statydavome. Pačiai statybai susirasdavome kokį darbų vykdytoją, tai pačią statybą jis ir organizuodavo taip sakant laisvu nuo darbo metų su neiÅ¡naudotais žmogiÅ¡kaisiais rezervais.
IÅ¡ Maskvos mums atvežė pirmuosius kelis kompjuterius, autocad programas – tai matyt pirmieji Lietuvoje pradėjome taip dirbti – „kompiuteris padarė brėžinius“ – sakydavo! Kartais jau ateidavo pasižiÅ«rėti ir kolegos – kas tas kompiuteris, kaip čia su juo braižoma, kas tas ploteris. Na nebuvo tais laikais nei kursų, nei ko paklausti. Viskas taip sakant banksnojimo keliu. Kaip minėjau, kolegos užsukdavo pasmalsauti, pasitarti. Kartą atėjo (užsukdavo dažnai kavos iÅ¡gerti ar padiskutuoti) kolega architektas Edmundas Andrijauskas ir sako – ką jÅ«s čia Å¡… malate (turėjo minty mÅ«sų namelius), va kaip Kanadoje žmonės dirba – ir rodo tokį planiuką. Ten buvo parodytas toks vienas projektėlis – city hous (dabar vadinamas kotedžas) kaip labai tinkamas užstatymo tipas esamų urbanistinių struktÅ«rų tankinimo metodas, įvairiems plyÅ¡iams tarp namų „užpildyti“. Kolega Edmundas norėjo Å¡iaip paÅ¡posyti, bet … matyt mano ambicijos buvo užgautos. O ką, nieko čia ypatingo negi mes negalime taip ir dar geriau?
Dabar, po 30metų ir pats savo avantiūrizmu stebiuosi..
Sklypas

 

Parinkau vietą – man senai gerai žinomą sklypą. Tai mano vaikystės vietos tokia tuo metu apleista buvusi medinės vasaros estrados aikštelės, vėliau krepšinio aikštelė, o dar vėliau stiklo taros supirktuvė stovėjo. Dabar nebeveikė, apleista – žodžiu šiukšlinėlis. Su Algiu Svidersku pradėjom dėlioti kompe ką ir kaip ten galėtume padaryti. Nežinau kiek tikėjo kiek netikėjo kolegos Edmundas ir Algis mano avantiūra, bet dirbome. Aš su Algiu daugiau prie kompo įdėjai išminkyti, Edmundas – su miesto valdžia dėl sklypo susitarti. Na pridarėme krūvas visokiausių variantų, maketų ir t.t. Laikas bėgo – gal jau kokie antri metai prie tos fix įdėjos, bet sklypo (dokumento) kaip nėr taip nėr. Vieną gražią dieną Edma atėjo ir pasakė – padariau viską ką galėjau, ką daryti toliau, nebežinau. Jūs kaip norite, bet aš pasuoju.
Buvo jau 1990metai. Tai ką daryti toliau? Tiek laiko, tiek darbo įdėta ir viską mesti? Na ne, susikroviau į mašiną visus maketus, brėžinius ir išvažiavau į Vilnių pas tuometinį statybos ir architektūros ministra, architektą Algimantą Nasvytį. Visiškai jo nepažinojau ir gyvenime nebuvau matęs, bet telefonu pažadėjo man rasti kokį 10min ir priimti.
Ir priėmė ir prakalbėjome gal kokias 2-3 valandas. Žodžiu jam patiko viskas ir įdėja ir poreikis ir jaunatviÅ¡kas entuziazmas. IÅ¡siskiriant pažadėjo nedaug – paskambinti miesto merui (tuomet buvo Povilas Vasiliauskas) pakalbėti, paraginti daryti. Taigi galėčiau kolegą architektą Algimantą Nasvyti vadinti blokuotų gyvenamų namų Lietuvoje krikÅ¡tatėviu.
Ir paskambino. Už kelių savaičių ir sklypo parinkimo aktą ir miesto valdybos sprendimas gulėjo ant mano stalo.
Projektavimas

 

Visą koncepciją jau buvome senai pasidarę, dabar (gavus sklypą) reikėjo tik sulipdyti oficialų projektą ir atlikti formalumus-suderinimus.
Į sklypą mums tilpo šešių metrų pločio 7 blokuojami  gyvenami namai.

 

Vieno kotedžo bendras plotas: 180 kv/m
  • rÅ«sys: 52 kv/m
  • garažas: 22 kv/m
  • kiemelis terasa: 40 kv/m
Taip atrodė projektas – jame viso 3-5 mašinėle rašyti lapai ir keli atšviesti popieriai bei koks 10 brėžinukų. Viskas, visiems buvo viskas aišku. Biurokratijos minimaliai. Suderinta.
Kokie buvo laikai

 

1987-1991 metai – Lietuva sudėtinė Tarybų Sąjungos dalis – tuo metu mes buvo viena iš taip vadinamu brolišku respubliku. M. Gorbačiovo laikai – visoje sąjungoje vyrauja perestroijkos dvasia ir siautėja socialistinio kapitalizmo vėjai. Komunistų partija vaidina, kad šiuos procesus kontroliuoja, bet realiai tai pavieniai kompartijos veikėjai šiuos procesus inicijuoja ir organizuoja.
Gatvėse kaip grybai dyksta įvairiausi kioskai, jau atsiranda vienas kitas užsienietiškas lengvasis automobilis (inomarka), kuriasi – taip vadinami kooperatyvai, siuva džinsus, striukes, mezga ir visa tai gabenama į didžiąją Rusiją. Ten jau senai parduotuvių lentynos tuščios, ji alkana ir „praryja“ viską. Ne vienas po tokių kelionių ir amžinai nebegrįžo. Na o iš ten grįžta metalas, nafta, mediena ir kitokios gėrybės – kompiuteriai, valiuta, konjakas. Kuriasi įvairiausios firmelės pvz. turizmo kurios užsako karinius lėktuvus ir tautiečiai tuntais skrenda į Kinijos turgus, perka ir gabena namo didžiausias languotas tašes pigių gėrybių.
Panašiu laiku, atšilus politiniam klimatui, buvo atvažiavęs mano dėdė iš Australijos. Žmogus buvo labai nustebęs, kad mes visai normaliai gyvename (įsivaizdavo, kad vaikštome su vatuškomis – tokios sovietinės striukės dar „šimtasiūlėmis“ vadinamos ), bet niekaip negalėjo suprasti, kaip čia taip yra – visi sėdime be darbo, parduotuvės tuščios, bet prie šnapso gatvėse nusidriekusios „kilometrinės“ eilės – kur jūs tą šnapsą dėsite? Nesuprato žmogelis, kad mes taip „įsisaviname“ išduotas talonų normas. Neišmanė „kapitalizmo auka“ brandaus socializmo išgyvenimo principo – čiupk ką gali (hvataj što možes), duoda imk, muša bėk.

 

Gatvėse, ant namų dar pilna didžiausių raudonų komunistinių transparantų su Å¡Å«kiais „ekonomika turi bÅ«ti ekonomiÅ¡ka“, „tegyvuoja XXVII komunistinės partijos suvažiavimas“ – žinoma, viskas rusų kalba. Na, o kadangi architektai nemoka nei į Kinijos turgų nuskristi, nei į Vokietijos automobilių turgų pas turkus nuvažiuoti, nei kokios striukės sukurpti, tai darydavo architektÅ«rinius konkursus. Pavyzdžiui, vienas iÅ¡ jų – 30-50 m aukščio tautų draugystės monumento Baltijos ir Taikos prospektų žiede. Kažko tokio norėjo miesto valdžia.
Pirmo aukšto planas
Pirmas aukÅ¡tas skirtas įėjimui-tambÅ«rui, nedidelė prieÅ¡kambario zona iÅ¡ kurios galima patekti į garažą, nusileisti vienu laiptinės marÅ¡u į rÅ«sį (sporto salytė, pirtelė ar pn.) arba pakilti vieną maršą aukÅ¡tyn į bendro kambario zoną. Viso rÅ«sio grindys numatytos lygios (pigiau) todėl garaže gavosi skylė po automobiliu (garažo duobė) papildoma 1,5m aukščio patalpa įvairiausiems rakandams – automobilio padangoms, dviračiams ir pn.. Dabar tai juoka kelia, bet tada – garažas, duobė – patalpa – liuks , dideli privalumai J. Vėliau su tuo turėjau daug problemų registruojant pastatą. Kažkokia nesamonė čia, taip nebÅ«na – kas čia butas su garažu? Ar čia namas ar daugiabutis su garažais, taip nebÅ«na, nesąmonė – rodė savo valdžią pastatų inventorizavimo biuro (dabar registrų centras) virÅ¡ininkai. Na bet…
Antro aukšto planas
Pakilus pusę maršo iš apačios patenkame į bendro kambario erdvę. Šią erdvę sudaro reprezentacinė-prieškambario zona su židiniu, valgomojo zona su virtuve, kurią galima uždengti stumdomos pertvaros pagalba. Iš virtuvės ir valgomojo zonos galime išeiti į 40kv/m terasą. Na o pakilus dar vienu maršu (1,5m) patenkame į bendro kambario poilsio zoną.
Trečio aukšto planas
Iš bendro kambario pakilus dar 1,5 patenkame į miegamųjų zoną – tėvų miegamasis su garderobine ir savo vonios kambariu arba dar 1,5m aukščiau 2 vaikų kambariai su savo atskiru sanmazgu. Abi vonios patalpos turi natūralų apšvietimą – labai saulėtos ir šiltos nes jas visą dieną patenka natūralus apšvietimas per stoglangius. Šviesos „šulinys“ leidžiasi per du aukštus iki židinio. Tai kaip ir vidinė oranžerija kambariniams aukštiems augalams.
Jei pakiltume dar 1,5m – vienu laiptų maršu, patektume ant savo stogo – terasos.
Keli statybos proceso vaizdeliai

 

  • Ankstyvą pavasarį pradėjome kasti duobę ir kalėdoms jau pastato tÅ«ris stovėjo. Bet kokia statybinė medžiaga buvo problema ir deficitas, o tokių pastato elementų kaip durys, vartai, langai pasirinkimo iÅ¡ viso nebuvo. Viską projektavome ir gaminomės patys. Na pavyzdžiui apie tokiodaikto kaip stiklo paketas langams dar niekas negamino – langus projektavome ir gaminomės patys. Praeiviai stebėdami statybą kuždėjosi, va čia tai statyba, visur statybos sustojo, o čia visko yra nes …. vokiečiai stato.
  • Ä®silingavus statybos darbams prasidėjo Rusijos blokada. Tratktoriai , kamazai stovi be kuro. Ką daryti? Sėdu vakare į savo žiguliuką, prisikabinu lengvojo automobilio priekabėlę „zubrionok“ ir per kurÅ¡ių Neriją dumiu į Kaliningrado srytį. Ryte esu jau Klaipėdoje ir visiems iÅ¡dalinu saliarką. Dirbame toliau.
  • Statybos aikÅ¡telėje reikia telefono. Kur gauti? Susitariame su gyventoju, leidžia pasijungti nuo savęs – iÅ¡ penkto daugiabučio aukÅ¡to atsitempiame laidą. Kad niekas nenutrauktų apvyniojame apie elektros apÅ¡vietimo stulpą ir galą įkiÅ¡ame į stulpo paskirstymo dėžutę. Smalsaudamas praeivis žiÅ«ri -atvažiuoja darbų darbų vykdytojas Petras, sustoja prie stulpo, atsidaro dureles , prisikabina diskinį telefoną ir rėkia kažkam , kad dar neatvežė plokščių.
  • Atvažiuoja iÅ¡ savivaldybės miesto statybų ( kapitalinės statybos skyriaus) virÅ¡ininkas ir pradeda klykti – kas tu toks , kad čia mieste statai daugiabučius (iki Å¡iol tai dirbo tik valstybinės statybos įmonės), kas tau leido ir pn. Ä®kala administracinę baudą už ne vietoje sandėliuojamas perdangos plokÅ¡tes.
1993 m. fotofiksacija
Ant stogo – Å¡io objekto statybos darbų vadovas – Stasys Stuopelis (kairėje), architektai – Linas Jurgaitis (centre) ir Algis Sviderskas (deÅ¡inėje).
Lietuvą pradeda zonduoti vakarų statybinių medžiagų gamintojai. Tai matomai buvo pirmas objektas Lietuvoje, kuriame sumontuoti DEVI grindų šildymo elektriniai kabeliai. Per šį objektą į Lietuvą atėjo Švedų koncerno Tarket PVC dangos. Šiame objekte buvo mokymi darbuotojai kaip kloti šią grindų dangą. Tai buvo grindų dangų uab „Aklota“ pradžiamokslis. Čia užgimė ir statybos įmonės „Čiukuras“ iš kurios vėliau atskilo ir susiformavo „Viremida“, „Kegesa“.
1995 m. fotofiksacija
Na, o po 20 metų savininkai jau savo iniciatyva pakeitė kai kuriuos pastato elementus, bet iÅ¡ esmės nelabai kas pakito. Pardavimo portaluose teko matyti reklamą, kurioje teigiama – parduodamas kotedžas pastatytas pagal amerikietiÅ¡ką projektą. Tačiau nieko bendro nei su vokiečiais, nei su amerikiečiais Å¡is objektas neturi – tai iÅ¡skirtinai lietuviÅ¡kas produktas sugalvotas ir realizuotas architektų Romo Gailiaus ir Algio Svidersko.
2015 m. fotofiksacija
Tuo pačiu metu, na gal metų skirtumu darėme ir 14-os blokuotų namų su visuomenine dalimi kompleksiuką Naikupės gatvėje (Nachimovo). Bet čia jau kita istorija.
Kotedžai Naikupės g.
1994-95 m. fotofiksacija