Titnagas - TAU Projektai

Titnagas

 

Kūrybinės dirbtuvės
1989-2016 m., Titnago g. 10, Klaipėda
Mano istorija su pastatu Titnago g. 10 prasidėjo gal kokiais 1989 -1990 metais.  Kartą, kažkokiais reikalais bendraujant su Klaipėdos miesto vyriausiu architektu Almantu Mureika, jis pasiteiravo ar man nereikia kūrybinių dirbtuvių  ir ar nenorėčiau imtis sutvarkyti gražaus dar tebestovinčio pastatuko. Manau protingas ir išmanus žingsnis stengiantis nors kažką dar išsaugoti ir stabdyti uostininkų plėtros apetitus. Patalpų reikėjo, tad užkibau ant to kabliuko. Nelabai supratau apie kokį pastatą eina kalba, tad nuvažiavau apsižiūrėti.
Pamenu buvo pavasaris – gal gegužės mėnuo, gamta Å¡viežiai pabudusi, viskas žaliuoja skaisčia žaluma. Privažiavimas puikiausiu akmeniniu grindiniu senąja Uosto gatve, sankryžoje mėtosi dar nenugvelbtos reklaminės tumbos likučiai. Å alia, didžiulis senas uosis, aplink žmogeliai rausia daržų lysves, kažką sodina, o netoliese kažkas rÅ«ko mėsą metalinėje bačkoje. Akyse net skaudu nuo žydinčių pienių geltonumo. Pats miesto centras, Å¡alia uostas, o čia jautiesi kaip kokiam kaime. Ir čia stovi apleistas namelis vaiduoklis kiauromis angomis, bokÅ¡telis vos besilaiko, baisu net Å¡alia praeiti. Labai keista nuotaika apėmė. Kažkokia nereali stalkeriÅ¡ka atmosfera. VelniÅ¡kai įdomu! Bet kaip sutvarkyti, nuo ko pradėti, už ką ??? Begale klausimų ir jokių atsakymų neturėjau, bet…. neužilgo iÅ¡sinuomavau Å¡ią griuveną ir taip sakant „apsiženijau“. Pagal nuomos sutartį privalėjau šį pastatą saugoti. Kad miestelėnai visai neiÅ¡neÅ¡iotų po plytą užkaliau angas lentomis ir pradėjau organizuoti projektavimą.
Tuometinis Klaipėdos valstybinis restauravimo-projektavimo Institutas (tuo metu tik jis turėjo teisę projektuoti tokius objektus), vadovas Ričardas Valatka, o projekto vadovas Edmundas Andrijauskas atliko įvairiausius tyrimus. Mes su kolega architektu Algiu Svidersku pasidarėme pritaikymo projektavimo biurui projektinę dalį. Prasidėjo projekto derinimo procesas, kuris truko gal kokius 2-3 metus. Kokių tik iÅ¡sidirbinėjimų ir cirkų nebuvo, kad ne taip saugome, kad keičiame vidaus iÅ¡planavimą, nenumatome Å¡ilkinių tapetų ir sieninių panelių ir t.t.. Pikčiausia ir skaudžiausia, kad savo parašėlį suraityti atsisakydavo kolegos derintojai – architektai patapę virÅ¡ininkėliais. Vieni atseit bijojo kėdę prarasti, kiti gal pavydėjo ar vaidino spektaklį ir t.t. Nebeapsikentęs paskambinau į Vilnių tuometiniam visų paminklų saugojimo virÅ¡ininkui, kolegai Vytautui Zubovui. Atvažiavo žmogus į Klaipėdą, mandagiai sustatė visus ant „žemės“, atskyrė „pelus nuo grÅ«dų“ ir „leido“ derinti.

Pastato evoliucija

Tuo metu, tokio pobūdžio statybos darbus galėjo atlikti tik statybinkai restausratoriai (sovietinis planinis monopolis) tad susitarti su valstybine įmone buvo ne menkas iššūkis. Na , bet vakarietiški blizgučiai ir deficitas rado sprendimą. Statybinkai gavo leidimą pradėti dirbti. Per metus – du aptvarkė pastato tūrį, taip sakant stabilizavo avarinę būklę. Darbų kokybė baisi, kaina beprotiška tad toliau, pagal išgales – taip sakant laisvalaikiu, lipdžiau pats. Tada prasidėjo valstybėje visuotina privatizacija, teko ką padariau iš valstybės dar ir nusipirkti. Na bet per kokius 5-is metus po truputį užsibaigiau ir įsirengiau.
Šiame namelyje vienu metu dirbo apie 15-20 žmonių iš kurių gal koks 10-15 jaunų architektų. Čia parengti daugiau nei 200 įvairiausių projektų miestui. Čia ne viena dešimtis jaunų architektų mokėsi žengti pirmuosius profesinius žingsnius. Stengėmės, dirbome miestui.
Per laiką keitėsi statybinės medžiagos, technologijos, patirtis, reikalavimai, galimybės tad per 30 metų iki 2016 metų, šis pastatas atkentėjo dar du rimtus patalpų remontus. Paskutinis ir rimčiausias 2015-2016 metais.

 

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad 2015 metais teko imtis paskutinės (tikiuosi) rekonstrukcijos. Suplanuoti neesmininiai plano pakeitimai, tačiau sienų, stogo apšiltinimas, langų, šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros ir silpnų srovių sistemų pakeitimai buvo naujas iššūkis. Tačiau su kolega architektu Mindaugu Savicku ir sūnumi Viliumi per porą metų įveikėme. Mindė „revitavo“ mano užmačias ir talkino savaitgaliais prie visokiausių monotoniškų juodų statybinių darbų, o su Viliumi per dienas karstėmės pastoliais, ardėme, griovėme ir šiaip darėme viską. Na jei ne Vilius tai vargu ar bebūčiau įveikęs šį, kaip dabar madinga sakyti „projektą“.
Taigi aš, po krizės ir kitokių negandų, ant pastolių rimtai pravėdinau galvą bei pramankštinau sąnarius, o mano jaunimui Mindaugui ir Viliui buvo labai gera architekto, statybininko, vadybininko praktika.
Istorija

 

Kadaise čia buvo vienas tankiausiai užstatytų Klaipėdos priemiesčių. Šis namas stovėjo pačiame senojo Vitės kvartalo centre, kur buvo įsikūrusi jo valdyba, pradinė mokykla, senoji Vitės karčema bei „Gelbėjimo Armijos“ būstinė.
Maždaug 1930-1940 m. foto. Tuometinė Stalių gatvė. Gatvelės gale, sankryžėlė su Titnago gatvele ir auga tas pats uosis.
Nuotraukos dešinėje gatvelės špižinis apšvietimo stulpas.
1854-ųjų metų spalio 4 dieną gyvenvietėje kilo dvi dienas trukęs gaisras. Ugnis visiškai sudegino šioje vietoje stovėjusį gyvenamąjį namą. Naujasis, stovintis ir dabar, buvo pastatytas XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. Manoma, kad jo savininkas buvo anglų tautybės prekybininkas ar kitaip su laivyba susijęs žmogus. Mat namo asimetriški tūriai, laisva planinė struktūra, būdingi moderno epochai, tuo metu vyravo Anglijoje ir į mūsų kraštus atklydo kiek vėliau.
Kitas iÅ¡skirtinis namo bruožas yra tai, kad pirmasis aukÅ¡tas sumÅ«rytas iÅ¡ įvairaus formos ir dydžio smiltainio blokų, o antrasis – iÅ¡ plytų.
XX a. trečiajame dešimtmetyje namas perėjo miesto savivaldybės nuosavybėn. Jame buvo apgyvendinami magistrato tarnautojai.
Iki 1989-ųjų metų, nepaisant dviejų šio pastato rekonstrukcijų, jo architektūra bei planinė struktūra per šimtmetį pakito nežymiai. Tik buvo susmulkinti didieji kambariai, įrengti sanitariniai mazgai, pakito krosnių bei durų angų vietos.
Tačiau 1989 m. buvo nugriautas namo ūkinis priestatas, o pats pastatas, tuo metu priklausęs Jūrininkų Sąjungai, paliekamas likimo valiai. Taigi iki 1991-ųjų metų namas buvo nusiaubtas: išplėšti langų ir durų blokai, grindys, krosnys, išgriautos pertvaros ir atitvaros.
Visais sovietinio valdymo metais Klaipėdoje, uostas puoselėjo planus plėsti savo teritoriją. Sovietinio mentaliteto – homosovietikui paprasčiausia tai buvo daryti miesto sąskaita – užimant miesto teritorijas. Apie 1970-1980 m. atėjo ir istorinio Vitės kvartalo eilė. Kaip peiliu buvo perpjauta kelis Å¡imtus metų besiformavusi urbanistinė struktÅ«ra – nugriovus dalį pastatų, suplanuota ir pastatyta nauja Naujojo uosto gatvė. IÅ¡ pastatų gyventojai buvo iÅ¡kraustyti, o patys pastatai palikti nežiniai. Kai kurie po truputi griuvo patys, dalis buvo nugriauta. Vienas kitas iÅ¡likęs gražesnis pastatukas laukė naujų Å¡eimininkų. Vienas iÅ¡ jų Titnago gatvėję namelis su bokÅ¡teliu buvo perduotas tuometinei jÅ«rinikų sąjungai, bet jie matyt nei noro turėjo, nei ką darė su juo.
Kaip ten bebūtų, bet 2016 metų rudenį sugrįžome atgal į savo „kūrinį“, apsišvarinome ir įsikūrėme. Toliau ariame architektūrinius dirvonus, o aš laisvalaikiu po truputi ir toliau įsirenginėju. Gal per 2018 metus ir pabaigsiu..
Akimirkos