Vitė - TAU Projektai

„Vitės burės“

 

Jau daugiau nei trečią dešimtmetį miesto architektų bendruomenė kalba apie uosto teritorijų konversiją miesto centre. Miesto valdžioms reiškia nepasitenkinimą dėl uosto tvorų, sandėlių ir laipsniško kuršių marių pakrančių atvėrimo bei galimybės miestiečiams matyti, prieiti prie vandens. Ta tema surengta ne viena konferencija, debatai, aptarimai, architektūriniai konkursai, įvairiausio lygio diskusijos su universiteto profesūra, investuotojais, filosofais, sociologais. Tačiau uosto kompanijų įtaka ir finansinis interesas bei  tam pasitelkiamos teisinės, politinės priemonės visada svarstykles ženkliai nusverdavo uostininkų naudai – uostas privalo būti uždaras ir ne miesto gyventojų reikalas ką ir kaip mes ten veikiame. Uosto kompanijų vadovų vieša nuostata visada buvo ir tebėra – domėtis uosto reikalais tai valstybės pamatų griovimas. Būtinumo šiai nuostatai solidžiai ir dalykiškai pasipriešinti miesto bendruomenė nei politinės nei visuomeninės valios dar nerado, o gal ir nesuprato.

 

Miesto vadovams architektų bendruomenės siūlymai pradėti nors galvoti apie tokias vizijas susilaukdavo vienintelio atsakymo – tam nėra lėšų.

 

Tada miesto architektai nutarė tai pabandyti padaryti savo lėšomis. Dykai dirbti norinčių nelabai atsirado, todėl architektai Romas Gailius ir Edmundas Andrijauskas savo jauniesiems kolegoms-savo įmonių darbuotojams pasiūlė šiuo darbu užsiimti darbo metu. Buvo pasiūlyta visiems ir sutarta, kad pirminei vizijai parengti skiriama pora mėnesių laiko ir visiška laisvė. Ką norite tą ir darykite. Po to padarysime visų darbų aptarimą išrinksime geriausią, skirsime simbolinę premiją ir galvosime ką daryti toliau. Jauni architektai – Mantė Černiūtė, Matilda Keturakytė, Vladas Balsys, Mindaugas Savickas. Jauni architektai ėmėsi darbo. Buvo parengtos 3 koncepcijos. Po to surengta parodėlė ir aptarimas architektų leidinėlyje.
architektės Mantės Černiūtės vizija
vadovas architektas Edmundas Andrijauskas
architekto Vlado Balsio vizija
vadovas architektas Romas Gailius
architektės Matildos Keturakytės vizija
vadovas architektas Romas Gailius
architekto Mindaugo Savicko vizija
vadovas architektas Romas Gailius

Vitės kvartalo istorija

 

Dalis Klaipėdos uosto yra įsikūręs istoriniame Klaipėdos priemiestyje Vitėje.
Šiaurinėje marių pakrantėje nuo seno gyveno žvejai. Nuo XV a. minimos žvejų gyvenvietės Didžioji ir Mažoji Vitės (mažoji Vitė sunyko XVIIa.). Žvejų, amatininkų, jūrininkų namai nusidriekė palei marias, kaimas priklausė valstybei. Nuo XVIII a. antrosios pusės Vitės kaimas formavosi kaip uostą ir laivus aptarnaujanti gyvenvietė. Joje susiklostė palankios sąlygos kurtis amatams, nes ten buvo taikomi keletą kartų mažesni mokesčiai. 1825 m. Vitėje veikė keturiasdešimt smulkiųjų smuklių bei užeigos namų, 1854 m. didžiojo gaisro metu beveik visa Vitė sudegė. Po gaisro ją teko perplanuoti, naujai užstatyti, o 1856 m. ji buvo prijungta prie miesto. Kaimo žemė, Kuršių marių sąsiaurio pakrantė buvo ideali vieta uostui įrengti, tačiau pirmieji uosto statiniai pradėjo kilti tik XIX a. antrojoje pusėje, o XX a. pirmojoje pusėje marių pakrante nusidriekė uostai, krantinės, sandėliai ir geležinkelio linijos. Taip kadaise buvęs žvejų kaimas pamažu virto ilga pramonine zona. Vitės kvartalas per II pasaulinį karą nukentėjo, sovietmečiu teritorija buvo perplanuota, o išlikę pastatai menkai prižiūrimi nyko arba buvo nugriauti kaip menkaverčiai.

 

Klaipėdos uosto istorija

 

Iki pat XIII a. Klaipėdos uostas gyvavo Dangės upėje. Didžiausią reikšmę Klaipėdos jūrų prekybos uosto suklestėjimui turėjo medienos ir jos gaminių eksportas. XVIII a. pabaigoje Kuršių marių pakrantėje įsiskūrė medienos uostai. Beveik ties kiekvienu uostu stovėjo vėjinė, vėliau garinė lentpjūvė, buvo po sankrovos aikštę. Sparčiai plečiantis laivybai, Dangės uostas nebegalėjo sutalpinti laivų, todėl 1855 m. pradėtas kasti baseinas naujam uostui. 1880 m. uosto darbai buvo pabaigti, o uostas pavadintas Žiemos uostu. Jis vienu metu galėjo sutalpinti 50-60 laivų, turėjo 500 m ilgio krantines, kelias geležinkelio atšakas, o baseino gylis siekė 5 m. Šalia įsikūrė muitinė, Uosto direkcija, Darbų uostas, meteorologijos stotis. XX a. intensyvėjant laivybai, uostas buvo plečiamas, 1925 m. pagilintas fravateris, o 1930-1932 m. baigtas įrengti modernus Naujasis baseinas, leidęs įplaukti iki 10 000 t talpos laivams. Reguliarios prekybos laivų linijos jungėsi su Belgijos, Olandijos, Danijos, Ispanijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos, JAV uostais. 1924 m. į Klaipėdos uostą atplaukė 694 laivai, 1938-1944 m. per Klaipėdos uostą ėjo 77 proc. Lietuvos eksporto.
Lietuvos Respublika nuo 1923 iki 1939 metų į uosto plėtrą investavo apie 42 mln. litų.
II pasaulinio karo padariniai uostui buvo lemtingi, kadangi besitraukdama Vokietijos kariuomenė sunaikino uosto įrenginius, sandėlius, jocų bokštą, švyturį ir kitus statinius. 1945-1955 m. vyko Klaipėdos uosto atstatymo darbai. Sovietmečiu buvo sukurta galinga žvejybos laivyno bazė su nauju žvejybos uostu, laivų statybos ir remonto įmonėmis, žuvies apdirbimo fabrikais. Imta plėtoti prekybos, naftos uostus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. įsteigtas Lietuvos valstybinis jūrų uostas.
TradiciÅ¡kai kaip visada (kas 10 metų) 2005-2006 metais Klaipėdos miesto savivaldybė pradėjo planuoti rengti naują miesto bendrąjį planą. Kažkam iÅ¡ valdžios Å¡ovė mintis dalyvauti garsiausioje pasaulio nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje MIPIM, kuri vyksta PrancÅ«zijos Kanų kurorte. Valdžia nutarė skirti lėšas ir pagaminti miesto maketą ir jį nuvežti į Kanus. Užmanymas – pritraukti į miestą investitorius. Ta proga Klaipėdos miesto dizaino centre buvo užsakytas miesto maketas. Å i žinia atėjo ir iki  miesto architektų bendruomenės. Miesto valdžia paprašė architektų, kurie Å¡iuo metu projektuoja naujus objektus, pateikti grafinę informaciją ir naujus projektuojamus objektus integruoti į bÅ«simą miesto maketą.
Tada ir kilo mintis į miesto maketą sudėti uosto konversijos  įdėjas. Kai tai paaiškėjo, miesto valdžia visą dizaino centrą  „pastatė ant kojų“. Savaitgalį sukvietė visus, išrašė velnių ir liepė visus „kliedesius“  nukrapštyti.  Šis bei tas vis vien liko ir tuose Kanuose sako „šeichai“ labai domėjosi, uždavinėjo klausimus – kiek kainuos žemė, kada galima įsigyti, kokios reikalingos investicijos? Aišku, atsakymų nebuvo.

 

Atsakymų nebuvo nei 2005 m. nėra ir dabar – 2017 m. ir panašu dar greit nebus. Apie įdėjas ir darbą daugiau diskusijų nebuvo. Na o architektai, kilus triukšmui, taip pat nutilo.
Dabar verda diskusijos ir planuojamas naujas giliavandenis uostas jūroje, o kas bus su uosto teritorijomis miesto centre – tylu.

 

Nors pastaraisiais metais (2017) jau ir iš valstybės centrinės valdžios institucijų pasigirsta nedrąsūs pamąstymai, dvejojimai,  kad Klaipėdoje būnant nelabai jauti esantis uostamiestyje. Kartais jau pasigirsta nuomonių, kad gal reikėtų stiprinti miesto jūrinį identitetą, daugiau dėmesio skirti jūriniam pramoniniam paveldui, tai išsaugoti ir demonstruoti viešose erdvėse.