Dvaro slėnis - TAU Projektai

„Dvaro slėnis“

 

Gyvenamasis kvartalas 10 ha, Klaipėda

 

Dar paauglystėje gal apie 1970 m. kartais su kiemo draugais išsinuomavę irklinę valtį senamiestyje prie tuometinio saldainių fabriko, atplaukdavome į Tauralaukį. Tai buvo visos dienos, nepamirštamų įspūdžių  kelionė: laužas, bulvių kepimas, didžiuliai skardžiai, čiurlenantys upeliukai. Gal kokiais 1985-87 metais vaikštinėdamas po Tauralaukio apylinkes prisidariau nuotraukų – didžiausi, senais medžiais apaugę skardžiai, pelkynai, milžiniškų liepų alėjos fragmentai, kažkokių kapinių likučiai, tvenkiniai, kanalai ir taip toliau. Tuo metu savo profesinę architekto veiklą buvau tik bepradedantis ir apie šių vietų istoriją dar nieko nežinojau, tačiau kažkokia istorinė aura buvo jaučiama. Nuotraukas parodžiau draugui užduodamas klausimą – atspėk kokios čia vietos? Draugui nepavyko identifikuoti vietos, tačiau susižavėjimo neslėpė. O tai buvo tuometinis Tauralaukio tarybinis ūkis ir buvusio Mažojo Tauralaukio dvaro likučiai bei apylinkės. Pasvajojome, kad čia galėtų būti fantastinis gyvenamasis rajonas, bet tokios mintys tuo metu buvo iš fantastikos srities. Vėliau ši teritorija buvo prijungta prie miesto.
Tuo metu, jaunoje valstybėje masiškai vyko buvusios nuosavybės atstatymo procesas. Buvusiems savininkams grąžinama iki karo turėta nuosavybė – pastatai, žemės. Tas žemes supirkdavo taip vadinami tuometiniai vystytojai. Užsisakydavo teritorijos detalųjį planą, kuriame buvo pakeičiama žemės paskirtis su nauju užstatymu ir parduodavo. Daugelis teritorijų, sklypų, taip ir „vaikščiojo“ iš rankų į rankas. Žemės sklypų kaina augo, o realiai ne daug kur prasidėdavo statybos. Na gal išimtis buvo miesto centrinė dalis – nauji pastatai čia dygo sparčiai. Nenuostabu, investicijos į statybos 1 m2 sudarė apie 1000 Lt, o plika, neįrengta dėžė buvo parduodama už 10 000 Lt. Spaudimas buvo didelis.
Buvusiam Tauralaukio dvaro savininkui Gert Baltzer buvo grąžinta sovietinės valdžios rekvizuota nemaža dalis turėtos žemės ir dvaro likučiai.
Apie 2000 m. į mane kreipėsi buvęs užsakovas – Gargždų statybinės įmonės vadovas. Atsivežė supažindinti savo sÅ«nų – jauną, kuklios statybinės firmelės savininką su klausimu – va siÅ«lo pirkti 10 ha žemės ir nežinau ką daryti? Patark. Gal imsiesi, gal padėsi? Ar realu čia kažką padaryti? Man patiko, kad Å¡is jaunuolis ketino ne perpardavinėti žemes, o pats vystyti gyvenamą kvartalą. Sutikau imtis projektavimo.

 

Taip viskas ir prasidėjo.

 

Parengėme pirmines įdėjas, teritorijos įsisavinimo koncepciją. Supažindinome tuometinį žemės ir buvusio dvaro savininką Gert Baltzer. Jam patiko mÅ«sų mintys, patikėjo ir sutiko parduoti sklypus. Tada dirbome toliau – parengėme visą eilę specialiųjų planų, detaliuosius planus, infrastruktÅ«ros projektus, gyvenamųjų namų, kotedžų, daugiabučių projektus. Apie 2004 m. prasidėjo statybos darbai. Buvusi kukli statybinė firmelė pavirto į nemenką statybinę/investicinę bendrovę, kurioje dirbo ne vienas Å¡imtas žmonių.
Tai vienas pirmųjų gyvenamųjų kvartalų mieste ir Lietuvoje kur buvo kompleksiškai valdomas visų grandžių projektavimo ir statybos procesas 10 ha teritorijoje. Dirbo ir mokėsi visi – ir investuotojas, ir statybininkas, ir architektas. Po truputi mintys dėliojosi ant popieriaus – senajame dvare buvo numatyta įrengti nedidelį motelį / viešbutuką, sutvarkyti parką; restauruoti buvusias dvaro arklides, jose įrengiant parduotuvę; atkurti vandens malūną, per kurį vėl tekėtų vanduo ir per šlaitą leistųsi į pakalnę per gyventojų kiemus. Buvo pradėta galvoti ir spręsti viso kvartalo lietaus nuotekų panaudojimą neapkraunant miesto tinklų. Iš visų kiemų lietaus nuotekos būtų surenkamos į kanalų sistemą ir galiausiai apvalytos patektų į Dangės upę. Didžiausias rebusas buvo kaip įtikinti miesto vadovus, kad transporto arteriją (Klaipėdos gatvė) kertančią dvaro aikštę reikia „pakišti“ po žeme. Įrengiant dvaro aikštę – tik pėsčiųjų zoną su mažomis parduotuvėlėmis, kavinėmis, kepyklėle ir nedideliu ūkininkų turgeliu. Galvojant apie gyvenamuosius namus, jų tipus mintys sukosi apie gyvenimo rato idėją, kuri pagimdė šeimos būsto karjeros koncepciją. Kaip rasti raktą ir atsakymą būsimam gyventojui į prarastą terminą – čia mano Tėviškė. Kaip grąžinti bendruomeniškumo, šeimininkiškumo jausmą. Kaip racionaliausiai išnaudoti 15 metrų reljefo perkritimus, kaip apsaugoti dalį teritorijos nuo Dangės potvynių.
Pirmos ženklios užmanymų ir planų korektÅ«ros prasidėjo apie 2005 m., kai pradėjo sparčiai augti kuro kaina. Tai įtakojo statybinių medžiagų kainą ir galiausiai darbo užmokesčio. Viskas neplanuotai pabrango maždaug du kartus. Visus gražius norus ir planus teko smarkiai koreguoti – piginti, paprastinti. Na pavyzdžiui – vietoje medienos apdailos pastatų fasadams liko tik dažai. Prasidėjus statyboms, architekto priežiÅ«ra objekte nebuvo vykdoma. Å ie, kaip ir begale kitų faktorių turėjo didelės įtakos galutiniam rezultatui.
Na, o 2008 metų pasaulinė ekonominė krizė smogė galutinai: 5-iems metams viskas sustojo. Dalį sklypų atėmė bankai, įmonė bankrutavo nusitempdama paskui save visą eilę partnerių. Å ie ekonominiai procesai turėjo ženklios įtakos urbanistinei – architektÅ«rinei kokybei. Manau, kad pavyko realizuoti gal apie 15-20% sumanymų. Å ių procesų pasekoje atsirado ir visiÅ¡kai nepriimtinų „liapsusų“.
Didžiosios dalies minčių, idėjų atidėtos ateičiai.
Na bet šiandien – 2017 m. „Dvaro slėnio“ kvartalas beveik baigtas statyti ir čia nekilnojamo turto kaina viena didžiausių Klaipėdoje.

 

Prie Å¡io darbo dirbo architektai:
Asta Kairytė, Rūta Mosteikytė,
Darius Antanavičius, Nerijus Mikulis,
Dovilė Furmaniukaitė, Jūratė Poteliūnaitė,
Lolita Nemeikšytė, Mindaugas Savickas,
Vladas Balsys, Audrius Klioštoraitis.

 

Vadovas: architektas Romas Gailius

ISTORINĖ APŽVALGA